Mokymosi laikas priklausė ir nuo mokymosi pobūdžio

tureklaiXIX a. antrojoje pusėje, esant ilgam mokymosi laikui, taip pat „auk­lėjimo ir išbandymo“ laikui, kalvių mokiniai negreitai buvo mokomi amato. Iš pradžių metus dvejus pūsdavo dumples, mušdavo didžiuoju kūju ir atlikdavo [vairius meistro šeimos pavedimus. Kalvystės moky­mą meistras paprastai atidėdavo vėlesniam laikui, galimas daiktas, dėl to, kad, greitai įgijęs profesinių žinių ir kalimo įgūdžių, mokinys nepa­sitrauktų arba neaplenktų paties mokytojo.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje sutrumpėjus mokymosi laikui, trumpėjo ir sunkus, grynai mechaniškas mokinio darbas. Kalvio amato būdavo išmokstama per 1-2 metus, o po to reikėdavo atidirbti. Vadi­nasi, mokymasis vyko net keletą kartų greičiau, negu XIX a. viduryje ir antrojoje jo pusėje. Mokinys (gizelis) po kelių mėnesių juodo darbo, meistro prižiūrimas, imdavo kalti vinis, daryti varžtus, smailinti akėčvirbalius, aštrinti noragus taip pat tureklai buvo gaminami iš metalo. Krosniškis kalvis Jurgis Jakubonis XX a. trečiajame dešimtmetyje mokėsi šitaip: 3 mėn. kalė kūju ir pūtė dum­ples; vėliau išmoko sriegti sriegius, daryti varžtus, ratlankius, kaustyti arklius, o po metų pradėjo dirbti viską: kalti naujus plūgus ir kitus že­mės dirbimo įrankius. Tokio ir panašaus kalvystės mokymosi aprašy­mų autorius turi iš visų etnografinių sričių. Pasitaikydavo, kad kalvis meistras, prieš priimdamas mokinį, nutardavo išbandyti jo jėgas. Pa­vyzdžiui, Palinkuvės dvaro kalvis Zeidenis būsimam mokiniui V.Buliniui liepė nunešti apie 120 metrų pilną anglių maišą.

Paprastai pačių sunkiausių ir sudėtingiausių kalvystės darbų – ge­ležies suvirinimo ir plieno grūdinimo  kalviai mokydavo tik po metų, kartais po pusės metų.

Išmokus šių darbų, kalvystės mokymasis baigdavosi ir prasidėda­vo jgūdžių kaupimas, kuris trukdavo metus, dvejus ir ilgiau. Tai pri­klausydavo nuo mokinio sumanumo ir gabumų.

Kartais mokinys, perpratęs kalvystės paslaptis, nesitikėdamas dau­giau nieko išmokti, palikdavo meistrą net po kelių mėnesių ir imdavo dirbti savarankiškai.

Kaip ir kiekvieno amato, taip ir kalvystės mokymosi tikslas – įgyti specialybę, šiuo atveju kalvio meistro vardą. Ypač sunku būdavo įgyti meistro teises miestų cechuose. Cechų nuostatai reikalavo įgyti atitin­kamą mokinio ir pameistrio darbo stažą ir autoritetingai meistrų ko­misijai pateikti tam tikrą „diplominį“ darbą. Tik po to, miesto Ben­drajai amatų valdybai patvirtinus cecho visuotinio susirinkimo nutari­mą, pameistrys būdavo įrašomas į cecho meistrų knygą (jeigu pasilik­davo dirbti ceche) arba jam būdavo išduodamas nustatytos formos ates­tatas. Mokinys, įrašytas į pameistrių knygą, pažymėjimo negaudavo. 1893 m. panaikinus cechus, kalvystės ir kitų amatų mokymąsi bei darbą reguliavo Supaprastintos amatų valdybos. Minėtų trijų pakopų – mokinių, pameistrių ir meistrų – jau nebuvo griežtai laikomasi. Pri­reikus ir po 2 metų būdavo išduodami „atleidžiamieji“ raštai – amati­ninkų meistrų pažymėjimai. Lietuvos nepriklausomybės metais, pirmiausia turint galvoje indivi­dualų mokymą, tokių pakopų iš viso nebuvo. Čia labai retai kalbama apie nustatytos formos „diplominį“ darbą (pasagą, žirkles, noragą, spyną).

Nuo 1923 m. Lietuvoje buvo steigiamos įvairios amatų mokyklos, kuriose, be kitų amatų, per ketverius metus mokiniai įgydavo kalvio-šaltkalvio ir mechaniko specialybes. Šias mokyklas baigusieji eidavo dirbti į gamyklas bei metalo dirbtuves, o į kaimą kalviauti sugrįždavo tik vienas kitas. Todėl kvalifikuotų amatininkų kalvių labai trūko.